drovėjimas

drovė́jimas sm. (1) → drovėti: Tame vėl pavaizde mokia visas žmonas, daugiausiai mergas, drovėjimo mergiško DP472. | refl. KII152: Koks čia jo drovė́jimasis – pliaupia (kalba) kai pirma Kair. Daug pilnų drovėjimos žodžių brš. Tuo savo drovėjimusi tik patvirtino abiejų įtarimus Vaižg.